2013 m. kovo 20 d., trečiadienis

Apie "KGB vaikus".

Žiema kovo mėnesį. Bet puiku, nes Knygų mugė praėjo, prisipirkau knygų, tai dabar skaitinėju.

Pirma, kurią paėmiau iš krūvos, Justino Žilinsko "KGB vaikai". Ach, apie knygos dizainą jau nekalbu. Labai išradinga, žavu, patrauklu ir įdomu. Kas sugalvojo šitai - šimtas karmos taškų.
Apie pačią knygą. Labiau patiko nei nepatiko. Mane labai nervina, kai knygose paliekamos žioplos rašybos klaidos. Labai dėl to gaila, kad nebuvo dar kartą prisėsta ir pakoreguota. Nes ne viena klaida per visą knygą pasitaikė. Tai čia tai, kas nepatiko. Ai, dar per visą knygą buvo vien pilkos spalvos atspalviai. Norėjosi kitų spalvų. Nors gal čia toks įspūdis dėl pilkų iliustracijų...
O kas patiko, tai pati idėja su tais šiluminiais jutimais. Veiksmo gal galėjo būti daugiau, bet pati intriga išlaikyta iki galo. Nesinori spoilinti siužeto (apie ką pati knyga visi puikiai gali pasiskaityti internete, nes ten visko pilna), bet vietovės, kuriose viskas vyksta, labai tiko ir patiko. Tik kad Kauno visai nepažįstu, tai negaliu įsivaizduoti, kaip ten kur vėžinasi. Dar labai norėjau, kad baigtųsi kitaip, nei kad baigėsi viskas... Bet gal bus tęsinys? :) Tik nesuprantu, kodėl ją rekomenduoja skaityti paaugliams ir jaunimui. Aš galvoju, kad ji visiems būtų įdomi. Yra intarpų, kur rašoma rusiškai, na sąlyginai rusiškai, nes rašoma ne kirilica. Tai vat jaunimas, kuris absoliučiai nemoka rusų kalbos, gal ir nesupras ir nieko neskaitys... O aš užsinorėjau labai rusų kalba paskaityt kokią knygą.
Galiu dar papasakoti apie nutikimą, kuris atsitiko ir siejosi su skaitoma knyga. Po darbo įsėdu į troleibusą ir užkalbina teta, klausdama, ar šis važiuoja Šeimyniškių gatve. Atsakau, kad taip ir teta, pasižymėjusi bilietėlį, klesteli šalia manęs. Ir aš nesuprantu, vat vyresniems žmonės dažnai norisi kalbėtis su nepažįstamais žmonėmis apie bet ką. Tai ir kažkaip užsimezgė kalba su ja. Pradėjo porinti, kad seniau gyveno Žirmūnuose, pasakojo apie savo dukrą, kuri dirba picerijoj baigusi aukštąjį mokslą, dar papasakojo apie senus savo jaunystės laikus ir Žirmūnų restoraną. Ir kažkaip man dingtelėjo, kad jos reikia pasiteirauti, kur buvo parduotuvės "Birutė" ir "Šaltinėlis", kurios minimos knygoje. Tai ne tik kad informavo nurodydama tikslias vietas, bet dar "Birutę" ir parodė, nes važiavom pro šalį. Tikrai padarė įspūdį, nes dar plius nebereikėjo gūglinti :) Tai aš ir sakau, kad skaitau tokią knygą ir nežinojau, kur anos randasi. Tik kur buvo Minskas, tai čia visi ir ne vilniečiai žino. Dar pasakojo apie Palangos restoraną, kur už dešimt rublių buvo galima pasitūsinti normaliai, o dabar juk viskas brangu. Taip tokia liūdna gaida ir atsisveikinom. Ko gero, tai buvo vienas iš prasmingiausių pokalbių, kiek yra nutikę viešajame transporte.
Šita gražiai įpakuota knyga keliauja į lentyną, arba pas draugus, jeigu norės paskaityt. Knyga su autografu, tai oho, kaip jos vertė pakilo. Patinka turėti knygas, kurias pasirašo autoriai. Kažkaip susiasmenini labai. :)

1 komentaras:

  1. Ačiū :) Taip, visos parduotuvės - tikros, teta tikrai žinojo tiesą!

    AtsakytiPanaikinti